APIE KARPINIUS

Popieriaus karpiniai – tai savita dailės šaka, kurios unikalių kūrinių yra sukūrę

dailininkai ir kitų sričių menininkai. Karpinių pradmenų rytų šalyse randame jau prieš du

tūkstantmečius, o siluetiniai popieriaus karpiniai Kinijos į Europą atkeliavo XVII amžiuje. Greitai

jie paplito Ispanijoje, Anglijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje…

Lietuvoje ir Lenkijoje popieriaus karpinių menas formavosi savaimingai- kaip

taikomosios dailės šaka. Ypač populiarūs jie buvo kaime. Prieš Šv. Velykas, vestuvių ar kitų

švenčių proga iškarpytomis užuolaidėlėmis, žvaigždutėmis, gėlėmis puošdavo kambarius, langus,

lempas, šventų paveikslų rėmus.

Kiauraraščių karpinių ornamentika išplaukė iš audinių, medžio raižinių specifikos,

komponavimo tradicijų. Karpiniai atspindėjo originalią liaudies kūrybinę savimonę, vieno ar kito

krašto etninę kultūrą.

XXa. II pusėje karpiniai Lietuvoje sparčiai nyksta. Retkarčiais naudojami karsto

pakraščiams pagražinti, jais pamarginami indaujų ir rūbų spintų lentynų įtiesalai. Karpiniams

Lietuvoje atgyti buvo lemta miestuose. Praeito amžiaus septyniasdešimtaisiais metais J.

Daniliauskienė prikėlė juos iš užmaršties, suteikdama jiems naują paskirtį, ir rado daug pasekėjų.

Plėtojamas karpinių ornamentas ir kompozicija, panaudojant lietuvių tautodailės ir tautosakos

palikimą, išreikštą per simbolių vertę įgijusiais realijas.

Lietuvoje susiformavo naujos krypties artimas grafikai karpymo menas, pritaikytas

prie naujų gyvenimo sąlygų. Tai paveikslai ir atvirukai, ekslibriai ir knygų iliustracijos. Jiems

būdinga tiek simetrinė, tiek asimetrinė kompozicija, pasikartojantis